Ego Ritmu || LCD Soundsystem istorija

Riba tarp muzikos klausymo įpročių ir žanrų išskirtinumo pastaraisiais metais žymiai susiaurėjo. Moderniajai muzikos scenai įkvėpimo semiantis iš vis įvairėjančių šaltinių, nustatyti būtent kokį žanrą prijaučia kasdienis gatvėje sutiktas asmuo darosi sudėtingiau. Nors subkultūros ir užkietėję vienokios muzikos gerbėjai vis dar tvirtai laikosi savo kultinio atsidavimo, grojaraščiuose vis dažniau aptinkamas romantiškas, galvą švelnia jūros banga siūbuojančios Ms. Lauryn Hill “Misedukacijos” ir juodo metalo tango. Klausimas “kokią muziką klausai?”, kitaip sakant, dažnam nugaras išmuša šaltu prakaitu. Visgi, sukoncentruoti chaotišką muzikinių žinių įdirbį vienu atsakymu yra sunkiau nei gali atrodyti. 

Ginčytinai, vienas svarbiausių modernaus New York’o muzikinių projektų, LCD Soundsystem, du tūkstantųjų viduryje tapo panašaus momento epicentru. Kai The Killers ir Mariah Carey į klausytojų širdis stukseno sielą gniuždančiomis meilės baladėmis, pirmasis grupės singlas netradiciškomis aplinkybėmis nagrinėjo emocinę frustraciją Didžiojo Obuolio kultūros kontekste ir atviravo per dantį traukdamas spalvotus jos veikėjus. Tarp jų, vietinis garso inžinierius James’as Murphy’is, kaip ir dauguma to meto jaunųjų dvidešimtmečių, identiteto krizę gydęs dosniomis naktinio gyvenimo dozėmis.

Kol veiksmo ištroškę ir vis sudėtingesniais pavadinimais karūnuotomis medžiagomis apsvaigę kūnai, nelaimingą dispoziciją iškrovė šokių aikštelėje, Murphy’is bendroje spalvų maišalynėje trynėsi kiek nuošaliau ir [dažniausiai] nerangų, vargiai šokiu vadinti galimą pasirodymą, įgarsino neįprastu garso takeliu. Pasislėpęs už DJ pulto, vėliau tvirtino, “Pirmasis grojau Daft Punk rokenrolo vaikiams, dariau tai CBGBs klube, visi galvojo, kad aš išplaukęs.”

Minios garsinėje Murphy’io globoje pažindinosi su kokybiškiausiais įvairių pasaulių garsais. New York’o klubų ir komiškai brangių butų plyšius pildė antrą gyvenimą įgijusių grupių Talking Heads, Neu!, Can, The Fall ir Faust įraša, o nestandartinės krautroko, prog-roko ir ankstyvosios elektroninės muzikos įtakos tapo vyriškio vizitine kortele. Neretai jis priminė iš bedugnės skrybėlės traukiantį kultinių hitų burtininką. Garsiniam arsenalui amunicijos trūko retai, o šviežiai sulauktas dėmesys maitino paklydusios sielos kompleksus.

Keistenybės nemiegančiame mieste nebuvo svetimos. Rokenrolas ir ištisa autsaiderių kultūros patirtis žymėjo laiko apleistas bei plautų indų vandens aptaškytas sienų graviūras. Tuometinei rokenrolo šlovės sienos ceremonijai ir MTV muzikos klipų apdovanojimų scenai, dinamikos suteikė postpanką atgaivinę Niujorko rezidentai Interpol, The Strokes ir The White Stripes.  Christina’ai Aguilera’ai dominuojant albumų pardavimais, požeminių garų vamzdyno geizerių vaikiai, be gaileščio maišydami priešingiausius žanrus, dalimis išrinkinėjo industrijos standartus.

Individualistiškas Murphy’io požiūris į garsines vakarėlių programas, kaip ir pastarieji, užpildė reivų bei identitetą praradusio miesto paliktus plyšius. Afrikietiški ritmai ir funk’u dvelkiančios Talking Heads boso partijos žymėjo naują kryptį vietinėje vakarėlių scenoje. Tačiau Fugazi šlovės akimirkos trapumą išsiaiškino jau gerus trisdešimt metų atgal, teigdami: “mada amžina, bet su galiojimo data”.

“Kai DJ’inau ir grojau Can, Liquid Liquid, ESG, visa tai, akimirkai tapau madingas. Tai man buvo visiška anomalija. Išgirdus kitiems DJ grojant panašaus tipo muziką… išsigąndau, kad prarandu naują statusą. Iš to ir gimė “Losing My Edge.” interviu pasakoja Murphy’is. LCD Soundsystem siluetui dar styrant betoninių džiunglių šešėlyje, Murphy’is pamažu dėliojo urbanistinės pasakos veikėjus.

Nekeista, jog viename iš daugelio pasirodymų prieš LCD, įtakos pasisemtų sekantis, akylas, nebūtinai palankių intencijų turintis asmuo.  Galbūt netiesiogiai, bet Murphy’is taip pat išnaudojo kitų atlikėjų genijų savo naudai todėl kilusi frustracija buvo sunkiai pateisinama. Įrašai jam nepriklausė, o trapi feedback loop’o ir naujai sulaukto dėmesio sintezė paklydusio Niujorkiečio naratyve neužsidirbo net antraeilio veikėjo vietos.

Nors termino “punk” klijuoti prie įvairiausių buitinių žodžių ko gero nenustosime, 2002-aisiais buvo išleista pirmoji LCD Soundsystem garsinė, “dance-punk” žymę pernakt įgijusi, pastanga. Takelis buvo tiek nuoširdi muzikinė ekspresija, tiek ironija persmelktas artimos visuomenės narpliojimas. Albumo kontekste (vėliau singlas papuolė į LCD Soundsystem 2005- ųjų debiutą), jo kokybė kiek megėjiška. Vokalai objektyviai voliojasi tuščios konservuotų daržovių skardinės dugne, o akivaizdžiam humorui ir savo paties pašaipai atlikus paukščio skrydį pro galvas, Murphy’is, kaip šiaurės amerikiečiai išsireikštų, skamba ganėtinai “insufferable”. 

Į kritišką satyros giljotiną atlikėjas nedvejojo talpinti ir savo paties galvos, savianalizuojant trūkumus ir neretai hipokritišką požiūrį sauso humoro forma. Projekto lyderis pasakoja dalyvavęs vienų svarbiausių 1970/80-ųjų aktų repeticijose, kaip stebęjo pirmąjį CAN pasirodymą Cologne mieste. Kontroversiškiesiems “Suicide” 1974-aisiais (tuo metu jam buvo ketveri), James’as, net grojo vargonais. Neaiškios kilmės fenomenas būti pirmam pamačiusiam ar išgirdusiam, reprezentuoja aštrią asmeninę pašaipą ir nuoširdžią baimę, jog James’as pamažu praranda pranašumą ir unikalumą. 

“I used to work in the record store.

I had everything before anyone.

I was there in the Paradise Garage DJ booth with Larry Levan.

I was there in Jamaica during the great sound clashes.

I woke up naked on the beach in Ibiza in 1988.

But I'm losing my edge to better-looking people with better ideas and more talent.

And they're actually really, really nice.”

Debiute, “Losing My Edge” startuoja antrajį iš dviejų albumą sudariusių kompaktinių diskų. Ginčytinai kiek per daug ambicingas savo ilga trukme, titulinis kolektyvo įrašas viešoje nuomonėje staigiai tapo įsimintinu, kultiniu fenomenu. Nuostabus elektroninės muzikos ir sprogstamosios, Vezuvijaus panko lavinos, derinys buvo ir vis dar yra puikus sustirusių kūnų manipuliatorius.

“Visgi, galima ginčytis ar Murphy’is kuria puikius įrašus.” 2005-aisiais rašė Pitchfork žurnalas savo 8.2/10 balų debiuto recenzijoje. “Galiausiai, LCD Soundsystem kenčia panašų likimą: nepernelyg puikių, bet gerų elementų mišinys su žiupsneliu išsiblaškymo.” 

Galima būtų teigti, jog LCD Soundsystem labai dosniai dėvi savo įtakas ant ‘rankovių’. Tai tvirtinant reikėtų aktyviai neigti šviežią ir jaunatvišką senųjų CBGBs aktų kaip Television, Talking Heads ar The B52’s įtakos perteikimą energetiškame New York’iečių dance-punk seanse. Primityvūs ritmai, pischedeliškos, tiesiai garsinės prarajos plaukiančios sintezatoriaus kilpos ir subtilios, ironija persmelktos socialinės pastabos. Apie visą supančią kultūrą ir pamažu palaidžiau kaklaraištį dėvinčio bei emocinio nuovargio pasėkmių sumenkintą, krumplius asfaltu velkantį jauną žmogų kurio pilkame danguje retai prasiskyria debesys. 

Akimirkai palikus LCD Soundsystem nuošalėje kol jų studijoje  kūrybinėse sultyse marinuojamas ginčytinai kokybiškiausias grupės projektas, metas dėmesį atkreipti į pradžioje švelniai užsimintą socialinį fenomeną. Senovės Romos imperijos klestėjimo metais, šios išimtys raibai tunikų masei buvo adresuojamos kaip “Patricijai”. Nors tuo metu terminas simbolizavo valdančiasias šeimas, reikšmės transformacijai, čia, aktualiausias hierarchinis kontekstas bendroje visuomenėje.

Moderniame kontekste, terminui iš lėto buvo prisegtas šviežias žavesys negatyviai pačios idėjos ir puikybės konotacijai. Nišinėse (ypatingai internete) meno ir kultūros dalinimosi grupėse, “gero” [kabutėmis išskirtas kiek akivaizdus šio teiginio subjektyvumas] medijos skonio atstovai kiek rečiau bando atsikratyti visuomenėje sunkiai priimamos sergėjimo praktikos. Murphy’io atveju, nors kiek nesąmoningai, muzikos išmonė, ideologiniu podiumu kilstelėjo galvą virš kitų. 

Keičiantis madoms, subkultūrų suvokimui ir skirtingos muzikos susidomėjimui, atsidarė mažutėlytės oro kišenėlės leidžiančios alternatyviems atlikėjams įkvėpti saldžiu, muzikos industrijos Olimpo viršūnėje, oru. Puikus to pavyzdys yra Australų multiinstrumentalisto Kevino Parkerio  muzikinis projektas Tame Impala. 

Keletą metų atgal sukako dešimtmetis kai Parkeris klausytojus pradėjo murkdyti, psichedelinėje garsų spektaklio jūroje tačiau prieš tai mėgavęsis kultiniu fanų atsidavimu, Tame Impala dėmesys staigiai pasuko skirtinga linkme. Pamažu, grupės 2015-ųjų metų įrašo Currents plokštelės pradėjo puošti kas antro jauno žmogaus uždarų durų vienatmę, bet kurio “indie” grojaraštyje buvo galima išgirsti aidinčią euforišką 8 minučių epo “Let It Happen” antrą pusę, o bendras suvokimas tapo toks, jog alternatyvi muzika nebegali skambėti geriau. 

Iš tiesų, visa tai yra pelnyta. Parkerio nuoširdus rūpestis muzikos kokybei, garsų ivairovei ir gebėjimas sudėlioti nuostabiai pakylėjantį priedainį yra didelė šio naujai atrasto susidomėjimo dalis. Taigi, kodėl Patricijai turėtų prunkšnoti, kad dar vienas, sunkiai dirbantis mylimo mediumo atstovas yra apdovanojamas už savo meną? Tam priežasčių yra begalė ir nors dauguma jų individualios, vyrauja bendra nuomonė, jog staigus susidomėjimas išlieka retai ir stinga nuoširdumo. Kadangi atlikėjai kaip (daugumos jų žinomumas drąstiškai skiriasi) Mac Demarco, Alex G ar Duster turi nematomą tačiau labai lengvai atpažįstamą indie autsaiderių elementą. Šie atlikėjai, lengvai atpažįstamomis gairėmis geba kristalizuoti savo atstovaujamą žanrą ir pateikti jį itin lengvai klausoma forma, kartu gabendami kasdienius klausytojus už populiariosios muzikos ribų T.y. retas supyktų jeigu už AUX’ą atsakingas bičiulis, naktinio pasivažinėjimo metu, uždėtų Ween’ų “Transdermal Celebration” nors prie dainos neretai kabinama painoką suvokimą turinti neo-psychedelia žymė.

Nedvejotinai, šis šviežias susižavėjimas gali atrodyti ganėtinai paviršutiniškas ar kiek dirbtinis. Baimė, jog kultūrinio išskirtinumo prieglobstyje infiltruojasi tikros muzikinės intrigos stygis kol  saujelė atlikėjų gali žaisti abejomis komandomis įeina į šį uždavinį. Dažnai skubama save karūnuoti autsaideriu, o troškimas išsiskirti tai kursto. Neretas atvejis, kai medija išties yra naudojama kaip įrankis kurti identitetą ir urbanistinį savęs mitą. Išskirtinumo žaidimas irgi turi taisykles, o jo pertekliuje atsiranda poreikis plaukti prieš vis stipresnę srovę bei pulti į kraštutinumus.

Garsų jūros ir joje plėvesuojančių melomanų analoginėje valtyje taip pat nestinga akivaizdžių kiaurymių. Muzikos sergėjimas ir vis progresyvėjančio meno nežinomumo paieškų lenktynės yra labai keistas ir retkarčiais žalingas fenomenas. Ypatingai tarp klausytojų kuriems muzika panašėja į archyvavimą panašėjantį hobį. Esant  aktyviai sergėjimą arba “gatekeeping” skatinantiems muzikos įrašams, akivaizdu, kad perdėtas siekis užtikrinti jos neprieinamumą yra žalingas tiek pačiai meno formai, tiek naujiems klausytojams ir muzikos išryškėjimui. Neretai šis momentas peržengia į socialinių mokslų ribas, kai pats ginčų subjektas tampa nebeaktualus ir centrinę vietą scenoje užima primityvi asmenų konkurencija ir hierarchinio visuomenės sosto svaigulys.

Aktyvi muzikinė eksperimentacija taip pat prisideda prie įžangoje minėto muzikinio renesanso. Ji yra atsakinga už begalės naujų atlikėjų žydėjimą. Argumentas, jog fanų pamatų pokyčiai kažkaip praskiedžia ar sumenkina leidžiamos muzikos kokybę taip pat žlunga suvokus tai, jog atlikėjas muziką į viešumą išleidžia visiems ir nėra atsakingas už tai kas ir kaip ją priims. Nebent muzikinė scena yra ypatingai nišinė. Antrą gyvenimą populiariosios medijos ir “TikTok” dėka įgiję alternatyvaus metalo atstovai “Deftones” arba meniškojo pop karalienė Kate Bush galėtų tai patvirtinti. Galiausiai, svarbiausias šio kultūrų konflikto momentas yra negatyvi elitizmo implikacija bendroje visuomenėje ir kritinio mąstymo siekis.

Laikotarpiu tarp 2005-ųjų ir 2007-ųjų, LCD Soundsystem vėl puolė į pranašumo paieškas ir trokštant save atrasti iš naujo, studijos fermoje sienas įkalino aliumineje folijoje. Murphy’io naujoji ‘antitezė bereikšmiam rokenrolo staipymuisi’, “Sound Of Silver” buvo koncentruotas ir be galo energetiškas grupės šokių panko formulės atnaujinimas. Jeigu pirmoji pastanga panašėjo į frustracijos ir reikalo dėka gimusį nešlifuotą deimantą, antrasis Murphy’io įrašas leidosi į asmeniškumus ir skaudžiai atviravo. Takelyje “Someone Great” vyras mini savo vėlyvajį, subręsti ir neadekvatumo atsikratyti padėjusį terapeutą.

“I wish that we could talk about it

But there, that’s the problem

<...>

The little things that made me nervous

Are gone in a moment

I miss the way we used to argue

Locked in your basement”

“New York, I Love You But You’re Bringing Me Down” nagrinėja meile ir neapykanta persipynusius santykius tarp muzikanto bei platformą suteikusio superšalies metropolio. Murphy’is kelių metų tarpe tapo brandesnis. Užkrečiamų boso partijų paliktuose, atlikėjo lūpas tekstai paliko su dvidešimties metų scenoje patirties užtikrintumu. Pašaipia harmonija kibindamas klausytoją: “tau sukanka dvidešimt penkeri, o sprukti nebėra kur”. 

2010-aisias metais, LCD diskografiją papildė dar viena, gyvuosius numirėlius šokių aikštelėn tempianti klasika - “This Is Happening”. Sporadiškų aranžuočių dinamikoje patalpintos svajingos sintezatorių harmonijos ir “Kraftwerk” įkvėptos meditacijos pakylėjo James’o gebėjimą dėlioti meistrišką singlą į dar nematytas aukštumas. Tačiau nesijausdamas jog pasakė viską ką troško, tais pačiais metais jis nusprendė projektą užbaigti. Paskutinis atodūsis būtų išleistas Niujorko kultūros širdyje, “Madison Square Garden” aikštėje. 2012 metais, grupę ir koncerto kulminaciją, didžiajame ekrane įamžino dokumentinis filmas “Shut Up And Play the Hits” kuriame James’as taikosi su grupės išskyrimo aktualijomis ir rokenrolo žvaigždės statusu po keturiasdešimtmečio.

Kolektyvas nespėjo sulaukti net dešimtmečio kai niežulys grįžti į prožektoriaus šviesą nusvėrė ilgai išsvajotą poilsio laisvę. Sprendimą fanai priėmė tiek su ateities ir potencialaus naujo įrašo jauduliu, tiek švelniu susierzinimu. Dažnas jautėsi emociškai išnaudotas, bet su nekantrumu laukė kas bus toliau. Naujausias LCD albumas “american dream” dienos šviesą išvydo 2017-aisiais metais ir vienu žingsniu žengęs į priekį, dvejais grįžo atgal į pavėsį. Murphy’is velkasi iš paskos betikslių sintezatoriaus melodijų ir pavargusių tonų apsuptyje mėto užuominas į geresnius laikus. Nors takeliai kaip “other voices ar “black screen” užuominomis atspindi senąją grupės dvasią, įrašą retai gelbėja ir bpm’ų skaičių padvigubinusios Afrobeat įtakos. “american dream” kupinas inovacijos, bet sunku paneigti tai, jog mikrofone koncentruotas Murphy’io genijus išblukusiomis spalvomis, delnais varva žemėn.

Nepanašu, kad James’as gailisi sprendimą priėmęs ir savo naująjį repertuarą kartu su senaisiais hitais sukti žada 2023-iųjų “Format” festivalyje kaip pirmutinis antraštės aktas. Anų metų vasario 26d. LCD Soundsystem svečiais antrą kartą tapo 47-tajame “SNL” sezone tad panašu, jog publikos susierzinimas grimzta garsinėse jūros gilumose.

Kine, “priežasties ir pasekmės” efektas mūsų pilnametražius herojus, noriai ar ne, išvaro iš už kadro nepastebimos gyvenimo tekmės, o jų pasipriešinimą ir rodomas vertybes bei ydas filtruojame savais išgyvenimais. James’o Murphyi’o siužete, tiek priežastis, tiek pasekmė įkvėpimo sėmesi iš to paties šaltinio - vidinio, aplinkybių ir geidimo pritapti išlaikant individualumą kurstomo, sąmyšio. Mus žavi istorijos apie labirintuose nugalėtus Minotaurus ir plikomis rankomis pažabotus Nemėjos liūtus kol svarbiausi pasiekimai slypi individualiose, retkarčiais smulkiose ir sunkiai pastebimose asmeninėse pergalėse.